Balinis vėžlys

Plastronas patelių yra plokščias, patinų — kiek įdubęs. Patelės yra didesės už patinus, šiaurinių populiacijų individai stambesni už pietinių populiacijų individus. Šiltu oru gyvūnai šildosi ant nuvirtusių į vandenį medžių ar plūduriuoja vandenyje, iš vandens iškėlę dalį kūno. Vandenyje vėžliai daug vikresni nei sausumoje, puikiai plaukia, gali ilgai išbūti po vandeniu. Dieną medžioja kas 10-30 minučių išnirdami į paviršių įkvėpti oro. Dažniausiai jie laikosi netoli vandens telkinio ir pajutę menkiausią pavojų šoka į vandenį.

Balinio vėžlio karkasas iki 25 cm ilgio, lygus, ovalios formos, tamsios spalvos išmargintas smulkiais šviesiai geltonais taškeliais.

Kiaušiniai apie 3 cm ilgio, 7-10 gr. Vėžliai subręsta sulaukę 7-10 metų amžiaus Lietuvoje – 10-15 metų. Poruojasi vandenyje. Patinai po žiemojimo aktyviai ieško patelių, išskiria vandenyje tirpius feromonus. Lietuvoje poravimasis vyksta balandžio -gegužės mėn. Kiaušinius deda birželio mėnesį.

Vėžliai žiemoja įsirausę į vandens telkinio dumblą. Didžiąją balinių vėžlių maisto dalį sudaro vabzdžiai ir kiti nariuotakojai: laumžirgių, dusių, uodų lervos, moliuskai ir varliagyviai. Žuvis sudaro nedidelę raciono dalį, nes vėžliams sudėtinga ją sumedžioti. Baliniai vėžliai dažnai turi dvi skirtingas buveines žiemos ir vasaros sezonams. Vasarą baliniai vėžliai gyvena sekliuose, gerai įšildomuose ežerėliuose, upių senvagėse, kūdrose, tvenkiniuose, durpynų ir karjerų balose, kur yra atviros vietos, kad vėžliai galėtų šildytis saulėje. Žiemai renkasi gilesnius, dumblu gausius vandens telkinius.