Rytuose arealas prasideda nuo Baikalo ir tęsiasi iki Pirėnų kalnų, apimant ir šiaurinę Europos dalį.
Pilkasis kiškis
Lepus europaeus
Šeima:
Kiškiažvėriai
Gyvena:
apie 12 metų.
Biologija:
sveria 4,5-6 kg, ūgis 53 cm.
Gana sėslus. Gyvena įvairiuose biotopuose: miškuose, laukuose, soduose, daržuose, taip pat ir kalnuose, bet ne aukščiau kaip 1500 – 2000 m virš jūros lygio. Dėl intensyvios žmogaus veiklos dažniau laikosi miškuose ir nedirbamuose žemės plotuose, kur yra mažiau trikdomi. Aktyvūs ištisus metus. Labiau mėgsta tamsų paros metą, bet pakankamai aktyvūs tiek ryte, tiek vakare. Dienos metą praleidžia gulyklose, tai yra nedidelėje duobutėje, kurią prasikasa priekinėmis kojomis.
Vada:
veda 1-5, retais atvejais iki 7-8 jauniklių.
Nėštumas:
30-44 paros.
Lietuvoje XV -XVIII amžiuje buvo labai retas, po to tapo dominuojančia rūšimi. Šiuo metu visoje Europoje kiškių pastebimai mažėja dėl sparčiai besikeičiančio kraštovaizdžio. Pokario laikotarpiu daugiausia šių žvėrelių buvo septintojo dešimtmečio pabaigoje – iki 250–290 tūkstančių. Tuo metu net 28 respublikos rajonuose vidutinis tankumas buvo 50–70 kiškių 1000 ha jų gyvenamojo ploto, 12 rajonų – 20–40. Tik viename Vilniaus rajone – mažiau kaip 10 kiškių. Vidutinis tankumas – 40–50 kiškių 1000 ha. Paskutinį dešimtmetį jų respublikoje sumažėjo 3 kartus. 1985 m. vidutinis tankumas buvo tik 12,8 o atskiruose rajonuose – nuo 3 iki 38 kiškių 1000 ha. Kiškių pastebimai mažėja ir kitose Europos šalyse, kur intensyviai keičiasi kraštovaizdis.
Rytuose arealas prasideda nuo Baikalo ir tęsiasi iki Pirėnų kalnų, apimant ir šiaurinę Europos dalį.
Gyvena:
apie 12 metų.
Biologija:
sveria 4,5-6 kg, ūgis 53 cm.
Gana sėslus. Gyvena įvairiuose biotopuose: miškuose, laukuose, soduose, daržuose, taip pat ir kalnuose, bet ne aukščiau kaip 1500 – 2000 m virš jūros lygio. Dėl intensyvios žmogaus veiklos dažniau laikosi miškuose ir nedirbamuose žemės plotuose, kur yra mažiau trikdomi. Aktyvūs ištisus metus. Labiau mėgsta tamsų paros metą, bet pakankamai aktyvūs tiek ryte, tiek vakare. Dienos metą praleidžia gulyklose, tai yra nedidelėje duobutėje, kurią prasikasa priekinėmis kojomis.
Vada:
veda 1-5, retais atvejais iki 7-8 jauniklių.
Nėštumas:
30-44 paros.
Lietuvoje XV -XVIII amžiuje buvo labai retas, po to tapo dominuojančia rūšimi. Šiuo metu visoje Europoje kiškių pastebimai mažėja dėl sparčiai besikeičiančio kraštovaizdžio. Pokario laikotarpiu daugiausia šių žvėrelių buvo septintojo dešimtmečio pabaigoje – iki 250–290 tūkstančių. Tuo metu net 28 respublikos rajonuose vidutinis tankumas buvo 50–70 kiškių 1000 ha jų gyvenamojo ploto, 12 rajonų – 20–40. Tik viename Vilniaus rajone – mažiau kaip 10 kiškių. Vidutinis tankumas – 40–50 kiškių 1000 ha. Paskutinį dešimtmetį jų respublikoje sumažėjo 3 kartus. 1985 m. vidutinis tankumas buvo tik 12,8 o atskiruose rajonuose – nuo 3 iki 38 kiškių 1000 ha. Kiškių pastebimai mažėja ir kitose Europos šalyse, kur intensyviai keičiasi kraštovaizdis.