Paukščiai

Tai labai ištvermingas, migruojantis paukštis, atskrendantis pavasarį, kai žemė vis dar yra padengta sniegu, o aplinkos temperatūra dažnai būna gerokai žemiau nulio. Apsisaugo nuo ekstremalių oro sąlygų, sniege kasdamos mažas įdubas. Gyvena šiauriniame pusrutulyje, aplink arktinę zoną, žiemą migruoja į vidutinio klimato zoną. Veisimosi laikotarpiu apsigyvena akmenuotoje tundroje, vandenyno pakrantėje.

Tai naminių vištų veislė. Šie dekoratyviniai paukščiai iš Japonijos į Europą įvežti 1900 m.

Šilkinės vištos viena švelniausių, vaikams ir miestui draugiškiausių kiemo veislių. Šie mieli paukščiai mėgsta žmonių draugiją ir, jei tik leistų, visą dieną sėdėtų ant žmogaus kelių. Joms patinka valgyti tiesiog iš žmonių rankų.

Indijos bėgikės antys egzistuoja jau daugiau kaip 200 metų, kilusios iš Indonezijos salų. XIX a. šios antys paplito Europoje ir visoje Amerikoje. Tai neįprastai atrodanti naminių ančių veislė. Jos pasižymi išraiškingu ilgu, plonu ir stačiu kūnu, panašiu į pingvinų. Šios antys turi ilgiausius kaklus iš visų ančių rūšių. Šios antys yra unikalios dėl pleišto formos kaukolės, tiesių snapų ir aukštai ant galvos iškilusių akių.

Šventieji ibiai yra gausūs Afrikoje į pietus nuo Sacharos ir pietryčių Irake. Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, gyvena įvairiose buveinėse, nors paprastai jie aptinkami arti upių, upelių ir pakrančių, prisitaikė gyventi miestuose bei kaimuose.

Paplitusios Afrikoje (į pietus nuo Sacharos dykumos, į vakarus iki Senegalo ir į rytus iki Eritrėjos), Madagaskare. Dažniausia gyvena pulkais iki 25 paukščių.

Veisimosi arealas tęsiasi nuo Mongolijos pietuose per Rusiją ir Vakarų Kiniją iki Tibeto ir į vakarus iki Kirgizijos. Nuo kitų pilkųjų žąsų skiriasi ant galvos esančiomis juodomis juostomis.

Muskusinių ančių gimtinė yra Meksika, Centrinė ir Pietų Amerika. Muskusinės antys taip pat buvo prijaukintos ir puikiai prisitaikė prie šaltesnio klimato.

Seniausias gamtoje stebėtas individas buvo 15 metų ir 9 mėnesių.

Tiek patinų, tiek patelių plunksnose dominuota ruda spalva, tačiau patelių krūtinės plunksnos būna šviesesnės, išmargintos tamsiomis dėmėmis.

Maitinasi ant žemės poromis ar mažais būreliais (~30 individų). Sausros metu, galima sutikti dideliais būriais prie vandens telkinių (~1000 individų).

Volatinia jacarina gyvena miško pakraščiuose, miškuose, šlapiose pievose ir dirbamose vietose. Didžiausios koncentracijos susidaro atvirame lauke, kuriame gausiai auginamos žolelės ir mimozos.

Tai vieni mažiausių Australijoje paplitusių karvelių.

Šie maži trumpauodegiai paukščiai turi ilgą siaurą snapą, tvirtą kūną, tvirtas pėdas ir išskirtinį plunksnų raštą. Jų įspūdingą vaivorykštę plunksną lemia melanino granulių išsidėstymas plunksnose, todėl struktūriškai mėlynos ir žalios spalvos, o ne spalvos, gautos iš pigmentų

Šis paukštis dar vadinamas Viktorijos karūnuotasis karvelis. Tai ant žemės gyvenanti rūšis, o į medį pakyla tik nakčiai, kai pabaidomi ar sukant lizdą. Nyksta dėl medžioklės bei miškų kirtimo. Tai stambiausia karvelių rūšis. Ši rūšis aptinkama žemumų miškuose, įskaitant pelkinius miškus, sago palmių miškus ir sausesnius miškus, dažniausiai kraštutinėse žemumose.

Vidutinio dydžio fazanas, gyvenantis dideliame aukštyje. Skirtingai nuo daugelio kitų fazanų šie renkasi lizdus medžiuose ir aptinkami 1000 – 3500 metrų aukštyje virš jūros lygio. Minta: bambuko ūgliais, lapais, žolinių augalų dalimis, samanomis, žiedais, uogomis, vabzdžiais.

Patinai turi išskirtinai juodas (baltai dėmėtas), raudonas ir geltonas plunksnas; patelės ir jaunikliai yra panašūs, bet mažiau ryškios spalvos.

Tai mažas nykstantis kikilis. Ryškus lytinis dimorfizmas. Patinas tamsiai raudonos spalvos, o patelės pilkos spalvos.

Endeminė centriniuose ir pietiniuose Luzono regionuose, Filipinų salyno salose.

Gyvena giliai miške, kurį sudaro plačialapiai ir visžaliai augalai. Minta įvairių rūšių sėklomis, pumpurais, lapais, vaisiais, vabzdžiais. Tai monogamiška rūšis, poros ryšys yra stiprus, išlieka ne tik veisimosi laikotarpiu. Jie kartu ieško maisto, miega greta vienas kito.

Randamas miškuose, mangrovėse, plantacijose ir krūmynuose. Paplitęs nuo vakarinės Bengalijos įlankos į rytus iki Filipinų ir pietuose per Indoneziją ir Naująją Gvinėją iki šiaurinės Australijos. Minta sėklomis, uogomis, vaisiais, žaliomis augalų dalimis.

Aptinkamos Rytų Afrikos tankmėse ir miškų pakraščiuose, didžiojoje Kenijos dalyje į rytus nuo Rifto slėnio. Minta: augalinės kilmės maistu – pumpurais, stiebais, žaliais lapais, svogūnėliais, šaknimis (maniokų), sėklomis, vaisiais ir uogomis; gyvūninės kilmės maistu -. bestuburiais – žiogais, dvisparniais, skruzdėlėmis, termitais, šimtakojais, vorais, sliekais ir sraigėmis.

Afrikos miškų paukščiai, ilgai gyvenantys, sėslūs, prisirišę prie teritorijos paukščiai. Vieninteliai turintys raudonos ir žalios spalvos pigmentus turaciną ir turakoverdiną.

Didžiają laiko dalį praleidžia medžiuose. Visaėdis, lesa minkštus vaisius, sėklas ir vabzdžius. Paplitę Pietų Amerikoje, Brazilijoje. Sutinkamas krūmynuose, miško kirtimuose.

Yra lytiškai dimorfiškos spalvos. Patinas turi mėlyną karūną, o patelės karūna – pilkai rausvos spalvos.

Juodųjų gandrų geografinis arealas yra plačiausias iš gandrų šeimos rūšių. Lizdai sezono metu aptinkami visoje Palearktyje, nuo Ispanijos iki Kinijos. Rudenį jie migruoja į pietus į Pietų Afriką ir Indiją žiemoti.

Gyvena nedidelėmis grupėmis, iki 10-12 paukščių. Peri bei jauniklius augina abu tėvai. Sutinkamas Vakarų bei Centrinėje Afrikoje. Biotopas – miškingos vietovės. Minta saldžiais vaisiais, augalų lapais, žiedais, vabzdžiais, moliuskais.

Rūšis, paplitusi Europoje, šiaurinėje Afrikoje iki pusiaujo ir Azijoje, aptinkama upių slėniuose, pamiškėse, miškų ir kirtaviečių pakraščiuose. Kukučio kūno ilgis 26-32 cm,sveria apie 70 gramų. Peri uoksuose, neretai lizdams krauti pasirenka apleistus pastatus, inkilus. Minta vabzdžiais, jų lervomis bei kitais bestuburiais, kurių ieško ant žemės.

Europinis žalvarnis gyvena retai medžiais apaugusiuose miškuose, pamiškėse, apleistose sodybose. Minta vabzdžiais, smulkiais stuburiniais, uogomis, peri uoksuose, dažnai naudojasi kitų paukščių paliktomis lizdavietėmis. Lietuvoje suskaičiuojama vos keliolika perinčių žalvarnių porų, dauguma Dzūkijoje.

Maitinasi mažomis grupelėmis, lėtai vaikščiodamos žeme, ieškodamos sėklų, vabzdžių arba pešdamos augaliją. Patinai gieda pavasarį. Dažnai matomi pakelėse nedidelėmis grupėmis, kurios dažniausiai pabėga arba nuskrenda.

Tai maždaug 25 centimetrų ilgio paukštis. Patelė nuo patino beveik nesiskiria išvaizda. Peri medžių drevėse. Randama tik Balio saloje (ir jos salose jūroje) bei Indonezijoje.

Rytiniai baltavokiai – maži paukštukai (apytiksliai 8-9 cm ilgio). Jie gyvena krūmynuose ir drėgnuose miškuose mažomis grupelėmis. Paplitę Indijoje.

Migruojantys ir žiemojantys paukščiai, dažnai sudaro nedidelius pulkus.

Patelės ir patinai ne veisimosi metu yra alyvuogių, rusvos spalvos. Ryškiai raudonomis plunksnomis patinai puošiasi tik tuoktuvių metu.

Apelsinuko pavadinimą gavo dėl patinėlio ryškiai geltonai oranžinės spalvos pilvelio.

Ilgakojai ir ilgakakliai paukščiai, pasižymi nuostabiomis raudonomis plunksnomis ir blizgiais mėlynai juodais sparnų galiukais.

Rudoji urvinė antis paplitusi Šiaurės – Vakarų Afrikoje ir Etiopijoje, taip pat Eurazijoje. Įdomu tai, kad Tibete ir Mongolijoje rudoji urvinė antis budistų laikoma šventu paukščiu.

Veisimosi sezono metu pelikano plunksnos nusidažo rausvai.

Prieš tūkstančius metų pilkosios žąsys buvo prijaukintos ir naudojamos maistui bei pūkams.

Ši rūšis yra labai atsargi ir visada atkreipia dėmesį į galimą pavojų. Povas yra dieninis paukštis, nakvynei renkasi aukštus medžius, kurių šakose įsitaiso miegoti.

Grifai yra kenksmingo maisto tinklo dalis ekosistemoje ir svarbi ekologinė paslauga, skirta perdirbti skerdenų biomasę, kad būtų išvengta negyvos biomasės kaupimosi, taip prisidedant prie atliekų pašalinimo, ligų reguliavimo ir maistinių medžiagų apykaitos.

Laukinės Afrikos pilkosios papūgos yra labai drovios ir retai leidžia žmonėms prie jų prieiti. Jauni paukščiai su savo šeimų grupėmis būna ilgą laiką, iki kelerių metų ir jomis rūpinasi vyresni paukščiai, kol jos tampa pakankamai suaugusios, nepriklausomos.

Didžiausias Europos plėšrusis paukštis. Nuo XX a. pabaigos populiacija pamažu gausėja. Šiuo metu populiaciją sudaro apie 150-170 porų.

Juodosios gulbės daugiausia aptinkamos pietų Australijos pelkėse ir yra linkusios vengti šiaurinių tropikų. Šios gulbės yra didžiausios iš visų paukščių.

Viršutinė kūno dalis ir krūtinė pilka, pilvas rožinis, skruostai- balti, juoda galva, raudonas apvadas apie akis, rausvos pėdos ir stora raudonas snapas.

Banguotosios papūgos yra populiarūs augintiniai visame pasaulyje dėl savo mažo dydžio, mažos kainos ir gebėjimo imituoti žmogaus kalbą. Jos tikriausiai yra trečias pagal populiarumą augintinis pasaulyje po prijaukinto šuns ir katės.

Tėvai su jaunikliais dažniausia laikosi kartu iki kito veisimosi sezono. Sausumoje vikri, greitai bėgioja. Kartais, jei išsišėrusi, sugeba pabėgti nuo plėšrūnų. Puikiai plaukioja, bet nenardo.

Jūriniai ereliai paplitę Rytų Azijoje ir netoli jūrų pakrančių. Dažniausiai aplinkui Ochotsko jūrą, prie Japonijos jūros ir Didžiojo vandenyno šiaurės vakarų pakrantėse. Pagrindinės jų žiemojimo vietos yra Hokaido saloje bei pietinėse Kurilų salose.

Baltabruvė sniegenos aptinkamos Afganistane ir Kinijoje.

Aptinkamos nuo šiaurinės Panamos, Kolumbijos, Venesuelos, Gajanos, Surinamo, Prancūzijos Gvianos ir Brazilijos pakrantės į pietus iki Bolivijos ir Paragvajaus. Jos randamos į rytus iki rytinių Andų kalnų ir Panamos miesto bei iki vakarų Itauno, Brazilijoje. Jie dažniausiai aptinkami palei šiaurinę ir pietinę Amazonės atogrąžų miškų ribas ir retai atogrąžų miškuose.Aros gyvena medžiuose ir šalia vandens šaltinių. Jų galima rasti net 190 m aukštyje.

Paplitimo vietos: Venesueloje, rytinėje Andų dalyje, Kolumbijoje, Rytų Ekvadoras, Rytų Peru, Gajanoje ir Šiaurės Brazilijoje, Suriname.

Didysis apuokas – vienas įspūdingiausių Lietuvos miškų gyventojų. Ši sparnuočių rūšis yra ant išnykimo ribos ir yra įtraukta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą nuo 1976 m.