Lietuvoje išnykusių kačių jauniklis Lietuvos zoologijos sode!

Gegužės 27 d. Lietuvos zoologijos sodo gretas papildė dar vienas sveikas, žavus jauniklis. Jo rūpestinga mama – miškinė katė Azazelė, atidžiai saugo ir pati rūpinasi jaunikliu, tad jo lytis dar nėra tiksliai žinoma, bet prižiūrėtojai spėja, kad tai patinėlis. Kol lytis paaiškės, jauniklį visi praminė Vilpišiuko vardu, nes būtent taip šias miškines kates pavadino garsus gamtininkas, Lietuvos zoologijos sodo įkūrėjas, Tadas Ivanauskas. Išvaizda jauniklis ne daug kuo skiriasi nuo raino naminio kačiuko. Tačiau savo „laukiniu“ charakteriu jau pasižymėjo. „Vilpyšiukas labai drąsus, gąsdina visus darbuotojus, atėjusius į voljerą, šiepdamas dantukus ir šnypšdamas. Tačiau kaip ir visi jaunikliai yra labai žaismingas, vikrus ir guvus“, – jauniklio elgesį komentuoja Plėšriųjų žinduolių skyriaus vedėja Angelė Grebliauskienė.

Net vaikas pasakys, kad šuo kilęs iš vilkų. Tačiau, paklausus apie mūsų naminių kačių kilmę, dažną žmogų apima abejonės. Visi žino didžiąsias kates: liūtus, tigrus, leopardus, tačiau ne daug kas žino apie nedideles miškines kates – vilpišius, iš kurių prieš 9–10 tūkstančių metų ir kilo visos 48 šiandien žinomos naminių kačių veislės. Nuo naminių kačių miškinės katės arba vilpišiai skiriasi tik keliais išvaizdos bruožais. Europiniai vilpišiai yra didesni ir stambesni už namines kates, jų kailis tankesnis, ilgesnio plauko. Uodega trumpesnė, su buku galu, vešliai apaugusi, su tamsiais skersiniais dryžiais, juodu galu. Kailis dryžuotas, su tamsia per nugarą einančia juosta. Vilpišiai lengvai prisitaiko prie įvairių gyvenimo sąlygų, vis dėlto dažniausiai renkasi gūdžias žmonių nelankomas vietas. Vilpišiai yra vienišiai, medžioja naršydami po maždaug 100 hektarų teritoriją. Tai gyvūnas daro nepaprastai tyliai, mat vaikščioja mindamas tik minkštomis pėdų pagalvėlėmis.

Iki XIX a. vilpišiai buvo natūrali Lietuvos vietinės ekosistemos dalis. Miškinės katės išnyko, nes buvo intensyviai medžiojamos. Žmonės manė, kad jos kelia grėsmę smulkesniems žvėreliams ir ant žemės lizdus sukantiems paukščiams. Be žmonių šioms katėms didelė grėsmė yra ir sulaukėjusios naminės katės, su kuriomis vilpišiai lengvai kryžminasi. Nors rūšis Tarptautinėje raudonojoje knygoje paskelbta, kaip nekelianti susirūpinimo, šiandien daugelyje Europos šalių miškinės katės tapusios retomis arba yra prie išnykimo ribos. Rūšis įtraukta į CITES (nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos) II priedą. Vokietijoje, Slovakijoje, kaimyninėje Lenkijoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse šie plėšrūnai tebegyvena, tad gal vilpišiai kada nors sugrįš ir į Lietuvos miškus? O kol tai įvyks, visus kviečiame su šiomis miškinėmis katėmis ir jaunikliu susipažinti Lietuvos zoologijos sode.

Pirmosios miškinės katės zoologijos sode buvo pradėtos laikyti dar 1990 metais. Šiuo metu Lietuvos zoologijos sode gyvena 4 miškinės katės (vilpišiai). Jauniklis su mama, vardu Azazel, kuri gimė 2016 m. zoologijos sode Prancūzijoje bei 2018 m. Lietuvos zoologijos sode gimęs patinėlis Majus ir jo tėtis 2010 m. gimęs Šveicarijoje, kurį prižiūrėtojai taip ir vadina – Tėvuku.