Lietuvos zoologijos sode užaugintas apuokas paleistas į gamtą

Pasaulinę gyvūnijos dieną Lietuvos miškuose apsigyveno dar vienas didysis apuokas (lot. Bubo bubo). Lietuvos zoologijos sodas kartu su didžiųjų apuokų veisėju, Aleksandro Stulginskio universiteto doktorantu Petru Adeikiu į gamtą nuo 2010 m. paleido jau tryliktąjį paukštį.

Šis, spalio 4 d. paleistas didysis apuokas, iš kiaušinio išskilo šių metų kovo mėnesį Lietuvos zoologijos sode. Jį specialiame, nuo lankytojų atokiau pastatytame voljere, augino tėvai ir rugpjūčio mėnesį jis buvo išvežtas į Kelmės rajoną, kur apsigyveno adaptaciniame voljere. Tai aptvertas miško plotas, kuriame apuokas du mėnesius pratinosi prie aplinkos, kartais sumedžiodavo pas jį užklystančius smulkius graužikus ar sraiges, taip pat maitinosi jam atnešamais vandens paukščiais ar kitais sužeistais laukiniais gyvūnais, mat tokį „maistą“ nuo šiol turės gaudyti pats.

„Paleidinėjant apuokus taikome minkštąjį paleidimo būdą – atidarome adaptacinį voljerą ir paliekame teisę apuokui pasirinkti, kada iš jo išskristi. Kartais apuokai išskrenda iškart, kartais tenka palaukti, o būna, kad į jį sugrįžta dar kelias dienas“, – apie paleidimo procesą pasakojo P. Adeikis. Toks paleidimo būdas praktikuojamas dėl to, kad apuokai nepatirtų naujos aplinkos šoko, nes jie per porą mėnesių susipažįsta su juos supančia aplinka. Taip pat svarbu tai, kad paleidinėjant minkštuoju būdu, apuokai lieka tose vietose, kuriose buvo paleisti, o ne išskrenda, pavyzdžiui, į pajūrį.

Iš kur žinoma, kur apsigyvena paleisti apuokai? „Visi paleisti į gamtą didieji apuokai yra suženklinami žiedais ir specialiomis mikroschemomis“ – teigė Lietuvos zoologijos sodo, paukščių skyriaus vyresn. zoologė Rasa Mikuličienė. Nors vyrauja stereotipas, kad šie didingi paukščiai gyvena sengirėse ir brandžiuose miškuose, vis dėlto, tai nėra tiesa. Dažniausiai jų lizdai būna sukrauti tik iki 100 m nuo miško pakraščio.

Didysis apuokas – nykstanti rūšis, įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą. Lietuvoje tėra 20–30 perinčių porų, o prie šių paukščių nykimo labai prisideda žmogaus ūkinės veiklos padariniai (laidai, stulpai, įvairūs spąstai žvėrims), medžių kirtimas, perėjimo vietų trikdymas, maisto stygius ir didelis apuokų jauniklių mirtingumas pirmaisiais gyvenimo metais. Tam, kad šių paukščių populiacija Lietuvoje didėtų, reikėtų imtis buveinių atkūrimo, nederėtų trikdyti paukščių perėjimo metu. Taip pat veisti jauniklius bei juos paleisti į gamtą, ką ir daro Lietuvos zoologijos sodas kartu su partneriais.